Stepono gatvės proza

sTEPONYNAS

 

Man liepė pasakoti toliau apie Steponyną čia keli žmonės, tai vykdau:

Be Aliko, Agripinos, Valieros ir žudiko Vitaliko čia yra ir kitų personažų ir pasakojimų.

Jie vientisos istorijos nesudaro, tačiau gražiai susidėlioja į mozaiką.

Mūsų kieme yra kovojama už parkingą. Valiera kovoja badydamas padangas mašinoms, kurios užstato jo takelį. Alikas nekovoja. Jis tiesiog buvo pastatęs kažkokią neįtikėtinai surūdijusią mašiną, panašią į šeštą opelį, prie savo įėjimo, ir ją ten laikė, kol ji apsamanojo. Bukvaliai apsamanojo. Valytuvai pažaliavo, gelsvarudė taksi spalva pradėjo įgauti pavasario pumpurėlių spalvą. Galų gale pardavė Alikas mašiną metalo laužan, tai toje vietoje, kur jis stovėjo, akmenys liko apsamanoję.

Kai neliko Aliko opelio, apsidžiaugėm, kad bus kur mašiną parkuoti. Bet ne!. Kitas kaimynas, žmogus su barzda, Dzindziliauskas, toje vietoje pasidėjo akmenų. Tokių didelių labai. Maždaug dviejų didelių arbūzų dydžio akmenų. Maniau laikinai ir vieną vakarą tuos akmenis patraukiau į šoniuką, kad netrukdytų parkuotis. Vos nenumiriau betraukdamas, nes du akmeniniai arbūzai, pasirodo, yra labai sunkūs. Bet patraukiau. Dar radau mažos pelės dydžio vorą po vienu iš akmenų, kuriam buvo baisu žiūrėti į akis, kad nekibtų į gerklę įniršęs už ramybės drumstimą.
Nu ir ką jūs manot – ryte tie akmenys vėl buvo partįsti atgal. Taip, kad ten nebūtų galima parkuotis. Tiesiog. Kas niekas nieko ten nestatytų. Kaip tas senyvas pilvotas barzdotas vyriškis sugebėjo tuos akmenis partįsti, aš nežinau.

Tai vadinama atsikrūmiavimu, šita metodika. Mūsų kieme dažnai taikomas žemės užgrobimo būdas. Jo specifika tokia: kokias nors kilnojamais daiktais nusižymi teritoriją. Tam idealiai tinka vazonai. Po to tuos vazonus po truputį stumi vis tolyn ir tolyn. Tada pakeiti juos mažiau kilnojamais daiktais, pavyzdžiui betoninėm klombom. O po to į tokiom klombom nužymėtas ribas jau įstatai ir ką nors visiškai nekilnojamo – terasą arba žiemos sodą. Gera metodika, čia vieni Juodkrantėj išbandė, veikia.

Dar mūsų kieme buvo keista moteris su dviem sūnum. Jie gyveno bute, kurio visi langai į šiaurę, o stogas kiauras. Tiesiai virš Valeros. Moteris kažką dirbo su dizainu, vienas sūnus buvo metalistas, o kitas geras vaikas bevirstąs capcarapu. Moteris pasižymėjo neįtikėtinu išbalimu ir baisiu kūdumu. Po to jie išsikraustė, nes šeimininkas to buto susiruošė daryti remontą (ruošiasi jau tris metus, eina ketvirti), o ji prasigyveno iš židinių dizaino ir matyt geresnį butą išsinuomavo.
Ta moteris buvo pati blogiausia mano matyta vairuotoja. Ji vairuodavo labai labai labai lėtai ir atsargiai, ir vistiek kažkur atsitrenkdavo. Kartą ji sugebėjo taip lėtai judėdama savo renūške nudobti Aliko babytės katę (Alikas laiko šunį, piktą ir susivėlusį kaip ir jis pats, o babytė turėjo katę). Aš manau, kad jei katę sugeba nudobti taip lėtai judantis objektas, kaip keistos moters renūškė, tai katė yra nekokybiška. Nors Alikas turi kitą teoriją – kad katė lindo į mašiną ir buvo priplota mašinos durelėmis. Gal ir taip. Pirmą kartą mačiau Aliką verkiantį.

Capcarapai. Pas mumis Stepono gatvėje yra visas socialinis pogrupis – capcarapai. Jie pradeda darbą maždaug 13 metų , apiplėšinėja sandėliukus. Jei gerai varo, nuo 15-16 gali imtis automagnetolų. Jei čia irgi gerai pasirodo, tai 18-19 yra inicijuojami į vyrus ir jiems leidžiama paplatinti miltelių kokių tais ar tablečių. Maždaug tuo metu susilaukia ir vaikų, nes poruotis turi teisę tik vyras capcarapas, pacukas turi teisę tik norėt. Vaikų capcarapams dovanoja dažniausiai Stepono gatvės paauglės iki 15 metų.

Capcarapai yra labai bendruomeniški. Jie yra tų chronių, kurie nuo šešių ryto būriuojasi brome prie kiaušinio, sūnūs arba anūkai. Jei kuriam chroniui bėda, jam padės bet kuris capcarapas. Pats mačiau, kaip kažkoks raudonveidis diedelis davė komandą naglų paauglių gaujelei sunešti jam malkas žiema, ir tie kaip vijurkai pyst pyst ir sunešė viską, jokių atsikalbinėjimų nebuvo pastebėta. Capcarapai anksčiau, kokiais 2003 metais, turėjo tokią pramogą susigalvoję – spardyti pravažiuojančias mašinas. Dabar liovėsi jau kuris laikas. Vienas capcarapas netgi veda atžalą į mūsų darželį. darželio auklėtojos irgi turi jiems galią, nes juos visus yra išugdę į žmones.

Darželis yra Gėlynas, stovi jis ant kartuvių kalnelio, greta netikėlių kapinių, Vagių ir Sukčių gatvių sankryžoje. Čia kažkada, labai seniai, stovėjo pagrindinės miesto kartuvės, pranciškonų žemėje, prie pagrindinio, Karališkojo, kelio (taip Stepono gatvė yra mačiusi ir šviesesnių laikų), o aplinkui tuos pakartuosius ir pakasdavo. Vaikai darželyje šią istoriją visi žino ir kai eina į kiemą, tai kasa kuo gilesnę duobę, nes tikisi rasti kaukuolių. Dar niekas nerado. Tos kartuvės, darželis ir mūsų kiemas visi yra maždaug Sukčių ir Vagių gatvių sankryžoje. Tačiau iš Vagių gatvės beliko mažas nususęs keliukas kalno viršumi praeinantis, o Sukčių gatvę Dzindziliauskas sunaikino, atraminę sieną pastatė ir dabar jos nebėra.

Seną žemėlapį su šiais pavadinimais mačiau tik vieną kartą, ir daugiau niekur jo neberadau.

Dar reikia paminėti Arvydą Gurevičių. Jis buvo toks mūsų gatvės nemirtingasis. Menininkas juvelyras skulptorius ir žiaurus chronius. Gyveno tokiais periodais: gėrimo periodą ir trynimąsi su chroniais keisdavo karštligiškos kūrybos periodai. Kartais susirasdavo moterį ir tada iš viso būdavo tylus. Jį vadindavo Guru, jis nesibodėdavo išgerti su niekuo, net su žudiku Vitalijum. Aš jam kasmet padėdavau parengti paraišką menininko stipendijai gauti, jis man žadėjo emalės darbą už tai, tačiau atidavė jį Ingridai iš Brolio Timber. Niekšas
Arvydas buvo man suveikęs šunį. Vieną dieną atsivedė gražų marmurinį taksą, perkūdusį ir išbadėjusį, ir pasakė, kad šeimininkai išvažiavo į Vokietiją dirbti, o šunį paliko pririštą kieme. Aš tą šunį įšuninau (nuo įsūnijau žodis kildinamas), pamaitinau, išprausiau, parodžiau veterinarui ir įšuninau per skelbimą toliau, kažkokiai vienišai moteriškei Žemaitės gatvėje. Šuo labai apsidžiaugė ta moteriške ir iš karto pradėjo dulkinti jos koją, o ji žvygavo ir sakė uoj koks išdykęs šuniukas. Tikiuosi, jie dar kartu. Šuns vardas buvo Stasys, mūsų pirmo katino garbei.

Arvydas visada pasakodavo apie sovietinę armiją ir kaip ten dūchindavo visokius uzbekus. Jis visada turėdavo fleškutę kokio spiritinio gėrimo.
Vėliau Arvydą kažkokia moteriškė rimtai suvystė, ir išvežė gyventi į kaimą.

Dar gatvėje turim siuvėjų, kurios atrado, kad hipsteriai mėgsta trikotažą ir suklestėjo.

Dar turim kirpyklą Trixy, bet ji aiškios tapatybės neturi, nuo to laiko kai ten Yury nebedirba. Tik žinom kad kažkoks turtingas dėdė tą kirpyklą savo dukrai įtaisė.

Dar mūsų gatvėj gyveno Marijonas. Jis garsiai dainuodavo duše ir kartais gražiai grodavo gitara ant visos gatvės. Tai buvo ramus ir kuklus kaimynas, gatvės puošmena.

Dar vaikščiodavo Ozarinskas mūsų gatvėje, kol nenumirė. Su didžiuliais akiniais nuo saulės ir visada su kapišonu. Vakar pasirodė, kad mačiau jo šmėklą einant Vagių gatve.
Ir Stasys Povilaitis vaikščiodavo, bet dabar dingęs, bet dėl kažkokių kitų priežasčių, nei Ozarinskas. Nes lyg nenumirė.
Dar bičas iš Fojė vaikšto. Ne tas, kur dainuoja, o kur su smuiku.

Toks gyvenimas mūsuose.

 

L.R.