Paveldosauginės klizmos

Jeigu netyčia darbo dienos eigoje įsijungiu kokį informacinį portalą, tai paprastai aš ten randu porą temų, kurios įvairiais pavidalais figūruoja visada: tai selebričio Manto P nuotykiai, ir ką daryti su Žaliuoju tiltu ir jo skulptūromis. Tarpe dar šmėžuoja kitos temos, kaip gelbėsim Ukrainą ir kaip smogsim Rusijai, kaip auga arba smunka ekonomika, ir kas ką nužudė, bet pirmosios dvi yra pastoviausios. Ponas MP susijęs su romėnišku „liaudžiai reikia vaizdų“, o Žaliasis tiltas gi susijęs su mūsų jauna ir trapia tapatybe.
Jei įsijungiu kokį socialinį tinklą, paprastai Žaliasis tiltas su savo balvonais irgi išlenda (MP mano mėgstamame tinkle G+ figūruoja rečiau kažkodėl). Kaip taisyklė, įsiplieskia audringa diskusija, kurioje visada yra pasiūlymų griauti sovietinius palikimus kuo skubiau, arba juos saugoti, nes čia gi neištrinamas mūsų istorijos puslapis.
Kitaip tariant, prieš mūsų akis vyksta įpaveldinimo procesas. Nors formaliai jau tos skulptūros yra paveldas ir yra saugomos, tačiau akivaizdžiai visuomenėje per mažai išdiskutuota jų saugojimo prasmė, taigi galima sakyti, kad įpaveldinimas dar toli gražu nėra baigtas.
Ir kad jau iškilo tas žodis „paveldosauga“, norėčiau šiek tiek labai populiariai paaiškinti, ką ir kodėl mes saugome. Kodėl vieni objektai yra vertingi, o kiti ne. Kas daro juos vertingus ir kaip tą jų vertę pamatuoti.

Rieglio trikampis

Man labai patinka tokia sena seno vokiečio Aloyzo Rieglio teorija, suformuluota jau užpraeitam šimtmetyje, kuri, mano supratimu, aktualumo dar nėra praradusi. Ši teorija labai aiškiai padeda suprasti, kaip atsiranda paveldas.
Taigi ponas A. Rieglis kažkada XIX a. pabaigoje nupiešė tokią triašę sistemą, kur viena ašis matuoja aptariamo objekto senumą (Alteswert), kita ašis matuoja meninę vertę (Kunsthistorischeswert), trečia ašis matuoja istorinę vertę (Denkmalswert). Šiais laikais tą istorinę vertę labiau suprantam kaip mitologijos, naratyvo, pasakojimo vertę – ar turi konkretus daiktas už savęs slypintį įdomų pasakojimą, o meninę vertę papildė ir techninė vertė, nes supratome, kad yra ir toks dalykas, kaip techninis paveldas.
Štai visiškai hipotetinis pavyzdys. Turim, tarkim, kokį nors tvartą kur nors Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Jis senas, ir mums pradeda atrodyti, kad jį reikia saugoti. Kaip nustatysime, ar labai tas tvartas vertingas? Ogi pritaikysime Rieglio trikampį.
Štai kaip viskas vyksta: ar mūsų tvartas yra senas? Na, jam 250 metų, taigi nejaunas, tačiau pastatų yra ir senesnių. Tai, sakykim, jo senumo vertė yra tokia vidutiniška. Tada pasidomėkim, ar mūsų tvartas yra kuo nors įspūdingas menine prasme? Na, nelabai. Akmenų kolonos, negrabiai pamūrytos, tarpai užtaisyti nepjautais rastais, stogas šlaitinis, puošybos, raižinių, lipdinių, sieninės tapybos nėra ir nebuvo. Tai meninė vertė tvarto, sakykim, menka.
O kaip su istorine verte? Ar tvartas šitas slepia kokį įdomų pasakojimą, istoriją, mitą? Na iš čia jau mes atrandame, kad čia ne šiaip tvartas! Čia yra tvartas, kuriame Napoleonas 1812 metais parašė Džozefinai meilės laišką, kuris iki šiol laikomas meilės prozos klasika, o įsimylėjėliai cituoja to laiško ištraukas vieni kitiems po balkonais. Be to, tas tvartas yra vienintelis išlikęs daiktas iš didžiulės ir labai turtingos dvarvietės, kuri priklausė dar nežinomai Radvilų giminės atšakai!
Jaučiate, paprastas tvartas, bet kiek jis slepia istorijų savyje. Akivaizdu, kad jo istorinė vertė yra didžiulė.
Gaila, šitas tvartas yra visiška fantazija. Nėra tokio tvarto. Ir laiško tokio Napoleonas nerašė mūsų pasienyje, ir necituoja jo niekas, ir Radvilų gimines mes visas žinom. Bet dabar jums bent aiškus principas, kaip daiktas tampa vertingu. Kuo didesnis Rieglio trikampio plotas, tuo didesnė daikto vertė

Na, štai esmę jau ir supratom. Kad vien buvimas senu arba gražiu daikto vertingu nepadaro (na, šiek tiek). Juk kai žiūrime į kokį nors pastatą, kuriam jau penki šimtai metų, turime suprasti, kad jis neišvengiamai bus prikaupęs ir visokiausių istorijų apie savo buvusius savininkus, pergyventus karus, marus, badus ir gaisrus.
Žinoma, reikia paminėti, kad šie vertinimo kriterijai yra labai subjektyvūs, labai smarkiai priklauso nuo konteksto ir nuo vertintojo. Tarkime, mūrinis pastatas Žemaitijoje jau ir 200 metų amžiaus nesiekdamas laikomas senu, nes tiesiog yra labai nedaug senesnių. Tuo tarpu Vilniuje XIX amžiaus mūru nieko nenustebinsi, ir čia antakius kilnoja gotikiniai arba dar senesni pastatai. Ir visos tos mūsų senovės nublanksta lyginant su Londonu, Paryžium, ir ypač Roma, kur gatvėse gali pamatyti dar ir romėnams vietą užleidusių etruskų šlifuotų akmenų. Taip pat ir vertintojo subjektyvumas – vienam Napoleono laiško istorija pasirodys verta dėmesio ir viešinimo, kitam gi banalus saldus romaniūkštis. Ir, žinoma, meninė vertė. Tereikia palaukti del keliolika metų, ir įsiplieks kraujinga diskusija dėl įžymaus Vilniaus krantinės Vamzdžio svarbos. Nublanks visi pasipešiojimai dėl Žaliojo tilto sovietikos, nes ten bent formos visiems suprantamos – na, žmonių figūros, viskas aišku – o vamzdis jau kvepia konceptualizmu, ir pamatuoti meninę vertę yra sunku ir net neįmanoma.

(straipsnį anksčiau rašiau, ir, kaip matome, apsirikau ant penkiolikos metų, kipišas jau įsiplieskęs)

Daugelis dalykų, kuriuos saugome, neturi net fizinio pavidalo. Partizanų miškas niekuo nesiskiria nuo paprasto miško, tačiau jame turime koncentratą istorijų apie mums labai svarbų mūsų praeities etapą. Birutės parkas Palangoje visas sukasi apie tą kalnelį, nuo kurio Kęstutis tą Birutę ir bus moterystėn paviliojęs. Tauragno ežeras būtų tiesiog ežeras, jei nebūtų pats giliausias Lietuvoje, ir į jį per Valpurgijos naktį vaiduokliškos ponų karietos dvylikakinkės nenugarmėtų, kiekvienais metais vis iš naujo.
Šias vertes mes galime išnaudoti kaip tik norim. Galim vilioti turistus, galim vesti mokinių ir žingeidžių pensininkų ekskursijas. Galim ugdyti tautos bendrumo jausmą. Galim ieškoti savo tapatybės arba aiškinti su kitomis Vilniaus tautomis kieno čia labiau miestas. Fantazijos reikalas.

Žaliasis tiltas pragmatiškai

Taigi, išmokome vertinti daiktus ir nuspręsti, ar jie vertingi, ar ne. Pabandykime dabar pagal šią schemą apdoroti ir mūsų Žaliajį tiltą. Tiksliau, jo skulptūras. Šaltai ir pragmatiškai.
Pirmas klausimas – ar jos senos? Nelabai, tiesą sakant. Jas pastatė 1952 metais keturi skirtingi skulptorių kolektyvai. Senumo vertė, sakykim, menka; nėra jos.
Ar jos vertingos kaip meno objektai? Nežinau. Man asmeniškai nelabai. Niekuo neišskirtinis sovietinis realizmas, tokių pavyzdžių rasime labai daug visuose Varšuvos pakto miestuose. Stalinistinis deco, kuris yra itin įspūdingas Maskvos metro požemiuose, su realistine skultūra ir freska, yra nepamirštamas ir saugotinas, tačiau mūsų Žaliojo tilto skulptūros nėra itin įspūdingos, pripažinkime. Ne todėl, kad jos sovietinės –itin gerų skulptūrų buvo ir tais laikais. Kad ir Kauno IX forto monumentas (skulpt. A.Ambraziūnas, arch. G.Baravykas), kuris savo išraiška tiesiog idealiai tinka prie niūrios IX forto istorijos. Tačiau čia ne tas atvejis. Ekspresijos mažai, klišės matytos, mastelis smulkus, inovacijos nulis. Sakyčiau, ir čia vertė nykoka.
Ar Žaliojo tilto skulptūros yra vertingos istorine prasme? Na ir ką, turime pripažinti, kad taip. Tai nėra ta istorija, kuria didžiuojamės, tai ne LDK kunigaikščių Lietuva, tai ne sparnuotieji husarai Vienoje ir ne auksuoti XVI amžiaus magnatų rūmai. Tai okupacija, priverstiniai kolūkiai, informatoriai universitetuose, laisvo žodžio šventovėse, karinės bazės ir NKVD, trėmimai ir industrializacija, proletarų, o ne išsilavinimo garbinimas ir kiti nepatrauklūs dalykai. Visgi, jie buvo. Toks buvo istorijos puslapis. Todėl bent man regis, kad geresnės vietos atvesti mokinių ekskursiją papasakoti apie tai kas čia dėjosi tuos 50 metų, nėra. Nes čia viskas vienoje vietoje. Ir kareiviai, ir proletarai, ir mokslo jaunimas be stiliaus požymių su komunistinėmis šiaurės korėjos šypsenomis, ir kolūkiečiai. Čia yra istorinė esencija tų nelaimių, kurių pamiršti nereikia ir neverta bandyti.

Sovietikos įsiamžinimas

Pasigirsta visokių nuomonių – perkraustykim skulptūras į Grūto parką! Gal ponas ir Leninus pasiūlysit grąžinti?! Liaudžiai mintis, kad galima saugoti kažką nepatrauklaus ideologiškai, atrodo siaubinga, ir aš visus suprantu – mažai šeimų čia, kurios nebūtų nukentėję nuo trėmimų ar kolūkių. Tačiau. Perkelti į Grūto parką skulptūras tikrai galima būtų (tiltas saugomas kaip vertybė, tačiau skulptūros kurtos vėliau ir ne tų pačių autorių, taigi kažkokių paveldosauginių principų, kad paveldas turi būti saugomas savo sukūrimo vietoje, manau, nepažeistume), tačiau aš bijau, kad iškelti ten yra lygu užmiršti. Kad ten per toli, per retai matoma ir per daug pramogiška viskas, kad sovietinis realizmas vis dar primintų apie save visa jėga, kas dieną. Esu tikras, kad tokio priminimo mums reikia kiekvieną dieną, ypač dabar, Rusijai visai kanalais iš Latvių gatvės į aplinką leidžiant savo koloradus, ir kariaujant kasdienį informacinį karą. Esu tikras, dabar mums geriau šito etapo neprimiršti nei kiek.
Ar galime šias skulptūras lyginti su leninais? Manau, ne. Anie užėmė per daug svarbias vietas, buvo per dideli ir per gerai matomi, todėl virto, ir teisingai. Šitos gi skulptūros yra per mažos, per neįspūdingos, kad kokiu nors būdu galėtų būti apkaltintos šlovinančios sovietmetį. Tačiau vis dar turi galios neprarasti savo edukacinės prasmės – ypač jei prie kiekvieno kūjo, žvaigždės ir pjautuvo prikabinsime simbolius aiškinančią lentą, ant kareivių šautuvų įrengsime vazas gėlėms nuo tų šautuvų nukentėjusiems. Neutralizuosime simbolius, priversime juos tarnauti kitams tikslui, visiems paaiškinsime, kad šitie mūsų neužmynė, todėl mes drąsiai galime juos palikti, kaip negyvus kolorado vabalus pernykščiame pajūryje. Jūra su laiku vistiek nuplaus.
Paprovokuosiu gerbiamą publiką. Kaip jums atrodo, ar verta būtų saugoti Vilniaus Žirmūnų daugiabučius? Šitas chruščiovkes šiek tiek šlaitiniais bitumuotais stogais su nuliu šilumos izoliacijos, be stiliaus požymių. Negražiausius pastatus Vilniuje? Na ir ką gi, manau, kad verta. Esu tikras, kad paskutinis neliestas, nerekonstruotas nerenovuotas Žirmūnų daugiabutis bus laikomas paveldu. Valdžia išpirks iš jo gyventojų butus, kruopščiai jį restauruos, atkurs kartonines duris, puskiaurius langus, išmėš visokius balkonų įstiklinimus, iš butų pašalins euroremontų pėdsakus, vonios vėl bus skardinės, radiatorių stovais vėl bus galima žadinti kaimynus, viryklės bus dujinės “Marja” modelio, lubų aukštis 220cm, o tuose butuose įsikurs madingiausi hipsteriai. Nes ta chruščiovkė bus paskutinis savo epochos liudininkas, todėl vertingas, pasakojantis daugelio jau seniai pamirštą istoriją apie sovietų armijos karininkų apgyvendinimą, galų gale, pasakantis, kad valdžia žmones tuomet buvo užspaudusi taip, kad jie nesipriešino NET verčiami gyventi šiuose narveliuose, ir net būdavo pakankamai laimingi.