Apie miestą širdyje

Miestas

Šiandien mums day-off – lankėm Zarasus, Labanorus, sodybą, salą ežere (apie tai – atskirai), ir pakeliui namo sustojome kažkokiame vienkiemyje tarp Mukulių ir Šaulių kelyje Zarasai-Antalieptė, nes vienkiemio prieigose pamatėme traktorių su prikabinta šianapjove. O mums kaip tik reikia išpjauti nafig pievą, nes per motiejukus ežero nuo terasos nesimato, o ir žolėje bimbalai gyvena, nuo katrų ginantis tenka arba kraupiai daug apsirengti, arba teptis odą skystukais, nuo kurių tirpsta nailoninės kojinės.

Žodžiu, sustojame vienkiemyje, lipu lauk iš Puntuko (čia toks vogtas nickname’as bet kokiam vienatūriui), sveikinuosi su šeimininke – kuri yra visai nekaimiškai žvali, ir akys gyvos, ir šypsena amerikoniška, ir troboj nesmirda, ir skalbiankė pagarbioje vietoje stovi, net etiketės nenuluptos.

Žodžiu, dėl reikalo pjauti žolę sutariu greitai, tačiau su kaimiečiais man šnekėti patink, todėl tempiu moteriškę už liežuvio, ko čia šypsotės sakau, ravėti patinka?
– O taip,- sako,- viskas čia patinka. Ketvirtus metus kaip į tėviškę sugrįžom. Taip džiaugiamės iš miesto ištrūkę, čia kvėpuoti lengviau, viskas akį džiugina, atsikvėpti gali pilna krūtine. O ir darbas – daržą ravėti – po trisdešimties kontoroje praleistų metų yra atgaiva, o visai ne laža.

Aš moteriškei antrinu, sakau, taip taip, ir mes iš miesto Vilniaus pabėgam, kai galim, tikri agrovilniečiai esam, kaime geriau penkiuskart, o, klausiu, kokiame mieste anksčiau gyvenote, kad taip džiaugiatės iš betono ištrūkę?

– Užtiltėje gyvenom, sako dama, čia pakeliui nuo Dusetų link Jūžintų (iš kur, gal nežinot, Rimiškis kilęs).

Miestas tad yra ne vieta ir ne asfaltbetonio kiekis, o širdies būsena ;)